2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
 |
RIMANTAS MATULIS Savarankiško politinės kampanijos dalyvio duomenys Apygarda: Daugiamandatė Iškėlė: Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ (Lietuvos centro partijos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos, Tautininkų sąjungos ir Tautos vienybės sąjungos koalicija) numeris sąraše: 133 (Iškėlė: Tautininkų sąjunga numeris sąraše: 46) Balsavimo rezultatai: Daugiamandatėje apygardoje |
Gimė 1941 m. vasario 19 d. rašytojos Lazdynų Pelėdos – Marijos Lastauskienės dukters Stasės Matulienės ir Kazio Matulio šeimoje.
Mokėsi Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje, įsitraukė į turistinę ir kraštotyrinę veiklą. 1957 m. už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune trumpai kalintas.
1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, dalyvavo Vilniaus universiteto turistų klube. Su estų disidente Parek Lagle 1962 m. įkūrė Pabaltijo turistų sąjungą. Už tai daugiau kaip savaitę tardytas KGB, paleistas išvyko į Kaukazą, Karačajų Čerkesiją, čia buvo surastas ir paimtas į tarybinę armiją. Atitarnavęs 1970 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbą. 1969 m. su Tadu Šidiškiu ir kitais organizavo lakūno S. Dariaus gimtinės liekanų gelbėjimą nuo sunaikinimo, netoli Judrėnų supylė jam pilkapį, buvo vienas žygeivių judėjimo Lietuvoje steigėjų. Žygių metu lankė lietuvių salas Baltarusijoje, Sibire (Šeduvos ir Baisogalos kaimuose Vakarų Sibire su žygeiviais surašė visus gyventojus ir perdavė Lietuvių kalbos institutui Vilniuje). Surengė daug žygių po Karaliaučiaus sritį, didžiausiame iš jų dalyvavo 136 žygeiviai.
1971 m. su B. Burauskaite įkūrė liaudies dainų klubą „Raskila“, jo veikloje dalyvauja iki šiol.
1972 m. KGB uždraudė Vilniaus universitete ginti disertaciją iš Lietuvos istorijos.
Dalyvavo Helsinkio grupės ir Lietuvos laisvės lygos veikloje, veikė vokiečių kalbos klube „Lotte“, Mažosios Lietuvos reikalų taryboje (nuo jos įkūrimo Sąjūdžio metu iki dabar), bendradarbiauja Vydūno draugijoje, Gaublio klube, Signatarų namuose, dalyvauja rengiant Rasos šventes (nuo pirmos šventės Kernavėje 1967 m.).
1970–1980 m. dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje, buvo atleistas KGB nurodymu. 1980–1990 m. dirbo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijoje. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvių tautininkų sąjungos atkūrėjų, 1990–1995 m. kaip Sąjūdžio kandidatas buvo renkamas Vilniaus miesto tarybos nariu (deputatu). 1990–1995m. dirbo Lietuvos kultūros fondo direktorium, 1996–1998 m. – Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institute, vėliau – anglų kalbos mokytoju Maišiagaloje, Vilniuje, taip pat dirbo Lietuvos valdovų rūmų paramos fonde.
Parašė knygas: „Lietuvių tautos kilmė“, „Istoriniai akmenys“ (abi 1990 m.), V. Šilo ir H. Samboros parengtai knygai „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“ (1990 m.) sudarė tenykščių piliakalnių sąrašą ir žemėlapį. Iš anglų k. išvertė knygas: Timothy Snyder „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999“, Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz „Laimingi vaikai“.
Puikiai moka anglų, rusų, lenkų, iš dalies vokiečių kalbas.
Mokėsi Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje, įsitraukė į turistinę ir kraštotyrinę veiklą. 1957 m. už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune trumpai kalintas.
1960 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, dalyvavo Vilniaus universiteto turistų klube. Su estų disidente Parek Lagle 1962 m. įkūrė Pabaltijo turistų sąjungą. Už tai daugiau kaip savaitę tardytas KGB, paleistas išvyko į Kaukazą, Karačajų Čerkesiją, čia buvo surastas ir paimtas į tarybinę armiją. Atitarnavęs 1970 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbą. 1969 m. su Tadu Šidiškiu ir kitais organizavo lakūno S. Dariaus gimtinės liekanų gelbėjimą nuo sunaikinimo, netoli Judrėnų supylė jam pilkapį, buvo vienas žygeivių judėjimo Lietuvoje steigėjų. Žygių metu lankė lietuvių salas Baltarusijoje, Sibire (Šeduvos ir Baisogalos kaimuose Vakarų Sibire su žygeiviais surašė visus gyventojus ir perdavė Lietuvių kalbos institutui Vilniuje). Surengė daug žygių po Karaliaučiaus sritį, didžiausiame iš jų dalyvavo 136 žygeiviai.
1971 m. su B. Burauskaite įkūrė liaudies dainų klubą „Raskila“, jo veikloje dalyvauja iki šiol.
1972 m. KGB uždraudė Vilniaus universitete ginti disertaciją iš Lietuvos istorijos.
Dalyvavo Helsinkio grupės ir Lietuvos laisvės lygos veikloje, veikė vokiečių kalbos klube „Lotte“, Mažosios Lietuvos reikalų taryboje (nuo jos įkūrimo Sąjūdžio metu iki dabar), bendradarbiauja Vydūno draugijoje, Gaublio klube, Signatarų namuose, dalyvauja rengiant Rasos šventes (nuo pirmos šventės Kernavėje 1967 m.).
1970–1980 m. dirbo Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje, buvo atleistas KGB nurodymu. 1980–1990 m. dirbo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijoje. 1989 m. buvo vienas iš Lietuvių tautininkų sąjungos atkūrėjų, 1990–1995 m. kaip Sąjūdžio kandidatas buvo renkamas Vilniaus miesto tarybos nariu (deputatu). 1990–1995m. dirbo Lietuvos kultūros fondo direktorium, 1996–1998 m. – Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institute, vėliau – anglų kalbos mokytoju Maišiagaloje, Vilniuje, taip pat dirbo Lietuvos valdovų rūmų paramos fonde.
Parašė knygas: „Lietuvių tautos kilmė“, „Istoriniai akmenys“ (abi 1990 m.), V. Šilo ir H. Samboros parengtai knygai „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“ (1990 m.) sudarė tenykščių piliakalnių sąrašą ir žemėlapį. Iš anglų k. išvertė knygas: Timothy Snyder „Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999“, Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz „Laimingi vaikai“.
Puikiai moka anglų, rusų, lenkų, iš dalies vokiečių kalbas.