Lietuviðko pasikësinimo á Adolfà Hitlerá istorija

Marius Ivaðkevièius (ið "Respublikos" dienraðèio)

"Vargas gimdo galiûnus" (uþraðo antkapyje pradþia)

Alfonsas savo antràjá kûdiká matë tik pro gimdymo namø langà. Þmona jam parodë aukðtai já iðkëlusi. Alfonsao neáleido, tokios buvo taisyklës.

Su tëvais ir broliais (Vytenis laiko obolá)

Kûdikis gimë vyru, tikru vyru, pusketvirto kilogramo vyru. Alfonsas privalëjo skubëti, taèiau negalëjo atitraukti þvilgsnio. Jis pavëlavo. Aiðkiausiai pavëlavo ten, kur turëjo ávykdyti slaptà Lietuvos saugumo uþduotá ir kur dabar stovëjo susikiðæs á kiðenes rankas. Vienoje kiðenëje jis lietë revolverá. Vëjas buvo nepakenèiamas, tokie vëjai daþni Klaipëdoje, juolab vëjuotoje 1939 - øjø Klaipëdoje, vël tapusioje Memeliu. Geriau toji audra bûtø nuskandinusi laivà, pagalvojo Alfonsas. Viskas iðsispræstø. Taèiau Adolfas Hitleris jau stovëjo ant pakylos ir po ilgos pauzës pasakë tik vienà sakiná: "Jûs manæs laukëte, að atvykau!" Rodos, tai pasakë, jei Alfonsas teisingai iðgirdo ir suprato. Stovëjo diþiulës minios gale, atëjusios pamatyti fiurerio, ir ðauti buvo beprasmiðka. Per toli. Pasikësinimas nepavyko. Jis iðvydo du gestapininkus ábedusius á já þvilgsnius, jie ir anksèiau já sekë. Alfonsas bandë pasislëpti minioje, bet gavo ásitikinti, jog ðiuokart gestapininkai neapsiribos vien stebëjimu. Jis bëgo tuðèia gatve (visas miestas klausësi fiurerio). Alfonsas dar spëjo iðmesti á Danës upæ revolverá, bet nieko daugiau. Já suëmë.

- Tai buvo mano tëvas,- sako Vytenis ANDRIUKAITIS ir mes toliau narpliojame vieno gyvenimo istorijà, gyvenimo, kurio autorius Alfonsas Andriukaitis

- Minëjote, kad 1941 - øjø birþelá veþamø á Sibirà lietuviø eðelone ásiþiebë laisvës viltis, iðgirdus apie prasidëjusá karà. Taèiau þinant kà tik minëtà jûsø tëvo biografijos faktà, maþa buvo vilties, jog galimas naciø laimëjimas kare atvertø jûsø ðeimai ðviesesniø perspektyvø.

- Lietuvos saugumas uþverbavo tëvà bei dar tris vyrus (vienas apie kità jie nieko neþinojo) surengti pasikësinimà prieð Hitlerá, ðiam atvykus á aneksuotà Klaipëdà. Vokieèiø gestapas nieko apie ðá faktà neþinojo, tëvà jie suëmë dël kitø prieþasèiø. Gestapas tëvà sekë uþ tai, kad jis buvo ryðkus "antinoimanzasininkas" (Noimanas ir Zasas - þinomi Klaipëdos kraðto nacistiniai veikëjai).

- Alfonsas Andriukaitis buvo kilæs ið Klaipëdos?

- Á Klaipëdà tëvas buvo paskirtas po to, kai baigë Kauno Vytauto Didþiojo universitete chemijos fakultete maisto chemijos specialybæ. 1938 - aisiais já paskyrë á Klaipëdos muitinæ ekspertu. Kaipëdoje jis ásijungë á antivokiðkà veiklà, kovojo su kontrabanda plaukianèia ið Vokietijos ir t.t. Kadangi jis dalyvavo antivokiðkoje veikloje gestapas jau buvo uþvedæs jo kortelæ. Vokieèiams okupavus Klaipëdà já imtà atvirai persekioti. Tuomet tëvas ir gavo uþduotá ið Lietuvos saugumo. Já suëmë. Bet galiausiai jam pavyko pabëgti. Areðtas gimdymo namuose duvo uþdëtas ir mano motinai, kà tik pagimdþiusiai mano brolá Ðarûnà. Per Prancûzø ambasadà, per Raudonàjá kryþiø pavyko jà parsiveþti á Lietuvà. Klaipëdoje liko visas uþgyventas turtas. Jie gráþo á Kaunà be nieko. 1939 - øjø rudená. Atgavus Vilniø tëvas buvo iðsiøstas ten, vadovauti aliejaus fabrikui. Vilniaus laikotarpiu jie buvo paþástami su Vytautu Landsbergiu -Þemkalniu, tapusiu èia vyriausiuoju architektu. Rusams okupavus Lietuvà tëvas nesutiko su tokia istorijos sklaida, buvo paðalintas ið fabriko direktoriø, mat prieð tai iðmetë ið savo kabineto Markso, Engelso, Stalino ir Lenino portretus. Galiausiai buvo iðveþtas á Sibirà. Prie Laptevø jûros.

"Tiesa juos padaro laisvus" (uþraðo antkapyje pabaiga)

- Gráþus á Lietuvà jûsø tëvas nenustojo piktintis istorijos sklaida?

- Ne. Ir pats dalyvavo daugelyje ávykiø, susijusiø su pasiprieðinimu. Pirmasis buvo muðtynës Kauno Þalgirio vasaros aikðtyne liepos 21 - àjà. Vyko Lietuvos ir Uzbekijos bokso varþybos. Tëvas nusivedë ten ir mane. Lietuvos komanda buvo labai stipri, Ðocikas tik tik pasitraukæs ið bokso, taèiau pajëgiø sportininkø netrûko. Mano tëvas nepraleisdavo në vienø bokso varþybø galëdavo ið miegø paþadintas iðvardinti visus pajëgiausius boksininkus. Minëtose varþybose teisëjai sukèiavo norëdami pademonstruoti tautø draugysttæ, kur laimi sportas ir lygybë. Tai iðprovokavo milþiniðkà nepasitenkinimà ir muðtynes. Tuomet ten stadione trodë, kad netrukus bus nuversta socializmo diktatûra ir atstatyta laisvë bei demokratija. Visos riauðës, kai buvo padegta miicijos maðina, muðami milicininkai, ið jø pusës ðûviai á þmones, vyko mano ir tëvo akyse. Prisimenu skausmà tose tëvo akyse, juk buvo tik gráþæs ið Sibiro ir negalëjo prie viso to prisidëti. Tëvas visà vakarà iðbuvo aikðtëje, stebëjo ir tik temstant pasitraukëme á namus.

- Jûs bûdamas vaikas tuomet jau þinojote apie okupacijà, ar nuo jûsø tai buvo slepiama?

- Ðeimoje mes gyvenome Lietuvos laisve be jokiø abejoniø. Mums buvo lengva nepasiduoti ákalbinamiems stoti á spaliukus, pionierius ar komjaunimà, nors tuomet stojanèiuosius juk valdydavo bendra psichozë, baimë neiðsiskirti ir panaðiai. Tai buvo tëvø ir jø auklëjimo nuopelnas. Tëvo neapykanta komunistinei santvarkai kartais man atrodë net neobjektyvi. Nors ðirdyje jis brangino lygybës, laisvës, brolybës idaelus, bet iki kaulø smegenø negalëjo apkæsti stalininio reþimo. Su savo draugais, kuriø daugelis irgi buvo tik gráþæ ið Sibiro jie klausësi Amerikos radijo, tai, beje, darë kone pusë Kauno. Vienas artimiausiø tëvo draugø buvo Liudas Dambrauskas. Jiedu nesutardavo poþiûriu á demokratijà, á Lietuvos istorijà, vykdavo karðèiausios diskusijos. Kol mes augome tëvas saugodamas mus aktyviai neásijungë á antisovietinæ veiklà, taèiau kai á ðià veiklà ásijungëme mes su broliu Petru tëvas pradëjo raðyti knygà apie Sibiro tremtá. Beje, manau, kad "tremtinio" terminas èa netinka, juk jie nebuvo tremtiniai, o bolðevikinës okupacijos aukos. Deportuoti þmonës, tokie pat kaip iðblaðkyti po visà Romos imperijà þydai po to kai romënai okupavo Izraelá. Juk ir Ðtuthofo kaliniø tremtiniais niekas nevadino. O tai tas pats. Tëvas ëmë raðyti tà knygà ir apie 1977 - uosius toji knyga buvo pogrindyje iðleista. "Bausmë be nusikaltimo" - taip vadinosi tëvo knyga, iðleista "samizdato" sàlygomis. Bemat jà pavyko perduoti á uþsiená ir iðtraukas skaitë Vatikano radijas. Ta knyga padarë savo poveiká.

- Ar ði knyga niekada neiðëjo ið pogrindþio leidybos á vieðà?

- Atgimimo laikais buvo spausdinamos iðtraukos. Taèiau atskira knyga neiðëjo. Kodël - tai atskira ilga istorija. Kita vertus, þinoma, ji neturi meninës vertës, jos vertë daugiau faktinë. Tai istorijos uþpildymas, istoriografijai reikalinga tokia autentiðka medþiaga, bet tai anaiptol ne meninis kûrinys. 1977 - aisiais ji buvo aktuali. Nes nieko panaðaus nebuvo, gal kas ir raðë á dienoraðèius, taèiau iðleista - ne. Toje knygoje, beje, pirmà kartà lietuviø kalba buvo iðspausdintas Ribentropo - Molotovo paktas. Net nepamenu ið ko já gavau, taèiau atidaviau tëvui ir jis ádëjo á savo knygà.

- Tai nebuvo paskutinis ávykis jo disidentinëje veikloje...

- Ne. 1779 - aisiais jis pasiraðë rugpjûèio 23- iosios pabaltijieèiø laiðkà TSRS , VFR, VDR, Atlanto chartijos ðaliø vyriausybëms bei SNO generaliniam sekretoriui P.Kurtui Valdhaimui. Ðiandien beveik nebeprisimenamas ðá raðtà pasiraðisiøjø þmoniø þygdarbis, tarp jø buvo ir V.Boguðis, J.Volungevièius, A.Terleckas - pavardës paþástamos. Jie rizikavo viskuo. Tëvà vël tampë saugumas, taèiau tëvas jautësi jau taip dràsiai (þinoma jam nedaug buvo belikæ gyventi), kad privertë saugumieèius ateiti pas já á butà, vietoje to, kad vaþiuotø pats. Kvietë juos savotiðkam ideologiniam ginèui. Tëvas savo testamente paraðë norà, kad prie jo karsto bûtø perskaitytas nepriklausomos Lietuvos himnas. Mes tai ávykdëme. Jis mirë 1981 - aisiais. Palaidojome já Panemunëje. Uþsakëme droþëjui N.Èerniui sukurti mediná ansamblá, vaizduojantá grandines sutraukusias rankas, deglà ir ið jo iðeinanèius Gedimino stulpus. Ðá stogastulpá ant tëvo kapo Panemunëje be jokio leidimo pastatëme 1985 - aisiais. Paminklas stovi ir dabar. Kitoje jo pusëje yra uþraðas nusakantis visà tëvo gyvenimo esmæ: "Vargas gimdo galiûnus, tiesa juos padaro laisvus"...



Pradþia
Pagrindinës rinkiminës idëjos
Tëvas
Nepolitinë biografija su papolitizavimais
Þmona
Autobiografija