2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
 |
JUOZAS OLEKAS Apygarda: Suvalkijos (Nr.63) Iškėlė: Lietuvos socialdemokratų partija Savarankiško politinės kampanijos dalyvio duomenys Apygarda: Daugiamandatė Iškėlė: Lietuvos socialdemokratų partija numeris sąraše: 3 Balsavimo rezultatai: Daugiamandatėje apygardoje Vienmandatėje apygardoje: I turas II turas |
Gimė 1955 m. spalio 30 d. tremtyje – B. Unguto kaime, Mansko rajone, Krasnojarsko krašte.
Dar besimokydamas Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje neabejojo, kad taps chirurgu.
1974–1976 m. studijavo Kauno medicinos institute, vėliau – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, jį 1980 m. baigė. Studijų metais buvo aktyvus studentų mokslinių būrelių narys ir liaudies ansamblių šokėjas.
Baigęs universitetą susidomėjo mikrochirurgija. Kartu su docentu M. Vitkumi ir profesoriumi K. Vitkumi įkūrė Vilniaus universiteto mikrochirurgijos laboratoriją ir kartu jos operacinėse praleido beveik dešimtmetį – teikė pagalbą nelaimių ištiktiems žmonėms ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. 1987 m. šiai Vilniaus universiteto mikrochirurgų grupei buvo paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija.
Tais pačiais 1987 m. apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Daugelio racionalizacinių pasiūlymų, mokslinių straipsnių ir knygų autorius, žurnalų „Medicina“ ir „Stomatologija“ redakcinių kolegijų narys.
Nuo 1992 m. savo mokslinę ir chirurginę veiklą paskyrė įgimtoms veido anomalijoms gydyti ir jų profilaktikai, publikavo straipsnius, skaitė paskaitas studentams ir gydytojams.
1999 m. Vilniaus universitete suteiktas docento vardas.
2008 m. kartu su grupe savo mokinių išleido vadovėlį „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgija“.
Lemtingos permainos gyvenime prasidėjo 1988 m. Aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, buvo išrinktas Medikų sąjūdžio komisijos pirmininku, Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatu, Sąjūdžio seimo nariu. Iš suvažiavimo tribūnos kalbėjo apie Lietuvos jaunuolių tarnybos sovietinėje kariuomenėje bėdas ir būtinybę jiems tarnauti Lietuvoje. Vienas aktyviausių Lietuvos gydytojų sąjungos atkūrėjų, atkuriamajame suvažiavime išrinktas sąjungos viceprezidentu.
1988 m. galutinai pasirinko politinės veiklos kryptį, dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą Lietuvoje, jos veiklos Lietuvoje atkuriamajame XIV suvažiavime išrinktas tarybos nariu. 1999–2004 m. ir nuo 2007 m. yra išrinktas LSDP pirmininko pavaduotoju.
1989 m. kaip Sąjūdžio ir LSDP kandidatą Sūduvos krašto žmonės išrinko TSRS liaudies deputatu, kolegos deputatai jam patikėjo atstovauti Lietuvos interesams TSRS Aukščiausiojoje Taryboje. Kartu su visa Lietuvos delegacija nuosekliai gynė Lietuvos teisę į laisvę TSRS Aukščiausiojoje Taryboje ir liaudies deputatų suvažiavimuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru. Juo dirbo pirmosiose keturiose vyriausybėse 1990–1992 m. ir dvyliktojoje vyriausybėje 2003–2004 m.
1996 m. pirmą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Suvalkijos vienmandatėje apygardoje. Jau ketvirtą kadenciją eina įvairias pareigas Seime. Dirbo šešiose Vyriausybėse, Seime – Sveikatos reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose, Nukentėjusių nuo okupacinių režimų komisijos pirmininko pavaduotoju.
2001–2003 m. ir 2004–2006 m. vadovavo Socialdemokratų frakcijai Seime, 2001–2003 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys, 2002–2003 m. buvo išrinktas šios Asamblėjos viceprezidentu.
2004–2006 m. vadovavo Seimo delegacijai NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, buvo šios organizacijos politinio komiteto ir biuro narys. Yra aktyvus keturių kadencijų Seimo narys, inicijavęs daugelį įstatymų ir jų pataisų.
2006 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas krašto apsaugos ministru. Jo iniciatyva Lietuvos kariuomenėje įvykdyta reforma, atsisakyta šauktinių ir pereita prie profesinės karo tarnybos, Lietuvoje pradėtas planinis visos teritorijos išminavimas nuo pasaulinių karų likusių sprogmenų, sustiprintas jaunimo pilietinis patriotinis ugdymas.
Laisvalaikiu mėgsta padirbėti sode, lankytis teatre, su žmona yra entuziastingi šokėjai. Vasarą su šeima ir draugais savaitgaliais išsirengia į žygius baidarėmis – plaukioja Lietuvos upėmis, mina dviračių pedalus – važinėja po įvairias apylinkes, žiemą slidinėja. Yra krepšinio, futbolo, teniso, įvairių žygių ir bėgimų entuziastas. Ne tik pats sportuoja, bet ir organizuoja įvairius sporto renginius jaunimui. Dėl jo įsteigtų taurių ne vienerius metus varžosi jaunieji Kazlų Rūdos ir Bagotosios futbolininkai.
Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone vyksta reguliarūs tarpmokykliniai krepšinio turnyrai J. Oleko taurei laimėti. Ilgus metus buvęs Lietuvos vaikų gatvės futbolo federacijos garbės prezidentu, aktyviai rūpinasi sporto salių ir aikštynų renovavimo darbais.
2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Vedęs. Su žmona Aurelija išaugino tris vaikus. Duktė Laura – odontologė, duktė Joana – ekonomistė, sūnus Juozas – visuomenės sveikatos specialistas. Dabar jau džiaugiasi septynių vaikaičių – Ulos, Mėtos, Aloyzo, Jono, Antano, Juozo ir Katrės – krykštavimu.
Dar besimokydamas Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje neabejojo, kad taps chirurgu.
1974–1976 m. studijavo Kauno medicinos institute, vėliau – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, jį 1980 m. baigė. Studijų metais buvo aktyvus studentų mokslinių būrelių narys ir liaudies ansamblių šokėjas.
Baigęs universitetą susidomėjo mikrochirurgija. Kartu su docentu M. Vitkumi ir profesoriumi K. Vitkumi įkūrė Vilniaus universiteto mikrochirurgijos laboratoriją ir kartu jos operacinėse praleido beveik dešimtmetį – teikė pagalbą nelaimių ištiktiems žmonėms ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. 1987 m. šiai Vilniaus universiteto mikrochirurgų grupei buvo paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija.
Tais pačiais 1987 m. apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Daugelio racionalizacinių pasiūlymų, mokslinių straipsnių ir knygų autorius, žurnalų „Medicina“ ir „Stomatologija“ redakcinių kolegijų narys.
Nuo 1992 m. savo mokslinę ir chirurginę veiklą paskyrė įgimtoms veido anomalijoms gydyti ir jų profilaktikai, publikavo straipsnius, skaitė paskaitas studentams ir gydytojams.
1999 m. Vilniaus universitete suteiktas docento vardas.
2008 m. kartu su grupe savo mokinių išleido vadovėlį „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgija“.
Lemtingos permainos gyvenime prasidėjo 1988 m. Aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, buvo išrinktas Medikų sąjūdžio komisijos pirmininku, Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatu, Sąjūdžio seimo nariu. Iš suvažiavimo tribūnos kalbėjo apie Lietuvos jaunuolių tarnybos sovietinėje kariuomenėje bėdas ir būtinybę jiems tarnauti Lietuvoje. Vienas aktyviausių Lietuvos gydytojų sąjungos atkūrėjų, atkuriamajame suvažiavime išrinktas sąjungos viceprezidentu.
1988 m. galutinai pasirinko politinės veiklos kryptį, dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą Lietuvoje, jos veiklos Lietuvoje atkuriamajame XIV suvažiavime išrinktas tarybos nariu. 1999–2004 m. ir nuo 2007 m. yra išrinktas LSDP pirmininko pavaduotoju.
1989 m. kaip Sąjūdžio ir LSDP kandidatą Sūduvos krašto žmonės išrinko TSRS liaudies deputatu, kolegos deputatai jam patikėjo atstovauti Lietuvos interesams TSRS Aukščiausiojoje Taryboje. Kartu su visa Lietuvos delegacija nuosekliai gynė Lietuvos teisę į laisvę TSRS Aukščiausiojoje Taryboje ir liaudies deputatų suvažiavimuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru. Juo dirbo pirmosiose keturiose vyriausybėse 1990–1992 m. ir dvyliktojoje vyriausybėje 2003–2004 m.
1996 m. pirmą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Suvalkijos vienmandatėje apygardoje. Jau ketvirtą kadenciją eina įvairias pareigas Seime. Dirbo šešiose Vyriausybėse, Seime – Sveikatos reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose, Nukentėjusių nuo okupacinių režimų komisijos pirmininko pavaduotoju.
2001–2003 m. ir 2004–2006 m. vadovavo Socialdemokratų frakcijai Seime, 2001–2003 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys, 2002–2003 m. buvo išrinktas šios Asamblėjos viceprezidentu.
2004–2006 m. vadovavo Seimo delegacijai NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, buvo šios organizacijos politinio komiteto ir biuro narys. Yra aktyvus keturių kadencijų Seimo narys, inicijavęs daugelį įstatymų ir jų pataisų.
2006 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas krašto apsaugos ministru. Jo iniciatyva Lietuvos kariuomenėje įvykdyta reforma, atsisakyta šauktinių ir pereita prie profesinės karo tarnybos, Lietuvoje pradėtas planinis visos teritorijos išminavimas nuo pasaulinių karų likusių sprogmenų, sustiprintas jaunimo pilietinis patriotinis ugdymas.
Laisvalaikiu mėgsta padirbėti sode, lankytis teatre, su žmona yra entuziastingi šokėjai. Vasarą su šeima ir draugais savaitgaliais išsirengia į žygius baidarėmis – plaukioja Lietuvos upėmis, mina dviračių pedalus – važinėja po įvairias apylinkes, žiemą slidinėja. Yra krepšinio, futbolo, teniso, įvairių žygių ir bėgimų entuziastas. Ne tik pats sportuoja, bet ir organizuoja įvairius sporto renginius jaunimui. Dėl jo įsteigtų taurių ne vienerius metus varžosi jaunieji Kazlų Rūdos ir Bagotosios futbolininkai.
Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone vyksta reguliarūs tarpmokykliniai krepšinio turnyrai J. Oleko taurei laimėti. Ilgus metus buvęs Lietuvos vaikų gatvės futbolo federacijos garbės prezidentu, aktyviai rūpinasi sporto salių ir aikštynų renovavimo darbais.
2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Vedęs. Su žmona Aurelija išaugino tris vaikus. Duktė Laura – odontologė, duktė Joana – ekonomistė, sūnus Juozas – visuomenės sveikatos specialistas. Dabar jau džiaugiasi septynių vaikaičių – Ulos, Mėtos, Aloyzo, Jono, Antano, Juozo ir Katrės – krykštavimu.