2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
 |
SAULIUS STOMA Apygarda: Dainavos (Nr.16) Iškėlė: „Drąsos kelias“ politinė partija Savarankiško politinės kampanijos dalyvio duomenys Apygarda: Daugiamandatė Iškėlė: „Drąsos kelias“ politinė partija numeris sąraše: 11 Balsavimo rezultatai: Daugiamandatėje apygardoje Vienmandatėje apygardoje: I turas II turas |
Gimė 1954 m. liepos 29 d. Kaune ekonomisto ir lietuvių kalbos mokytojos šeimoje.
1972 m. baigė Kauno 17-ąją (dabar – Kauno Jurgio Dobkevičiaus) vidurinę mokyklą. Traukė menas ir literatūra, bet pasirinko architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute. Rašė noveles, pirmoji buvo išspausdinta 1976 m. „Literatūroje ir mene“.
1977 m. baigė institutą ir metus dirbo architektu Vilniuje. Supratęs, kad tikrasis pašaukimas yra rašymas, metė prestižinį architekto darbą ir kurį laiką dirbo automobilių aikštelės sargu. Kelios novelės – jo nuomone, tais laikais gana avangardinės – buvo išspausdintos žurnale „Nemunas“. Tačiau vėliau bandymai kovoti už išraiškos laisvę buvo nesėkmingi – spausdinimas įstrigo.
1979 m. vedė ir vėl grįžo į Kauną, pradėjo dirbti Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto moksliniu bendradarbiu architektūros istoriku. Važinėjo su ekspedicijomis po Lietuvą. Įstojęs į neakivaizdinę aspirantūrą, pradėjo rašyti disertaciją apie Lietuvos dvarų architektūrą.
1981 m. su šeima persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti moksliniu redaktoriumi Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje; šešerius metus rengė leidinį – „LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“.
1988 m. pajutęs permainų vėjus, ėmė reikštis kaip publicistas. Dar kartą metė geriau mokamą darbą ir perėjo į „Literatūrą ir meną“. Buvo korespondentas, vėliau – Dailės ir architektūros skyriaus redaktorius. Įvairiuose leidiniuose vėl buvo pradėtos spausdinti novelės. Tačiau rimtai atsidėti literatūros kūrybai, apie ką visada svajojo, sutrukdė visuomeninė ir politinė veikla. Įsitraukė į Sąjūdžio organizavimą, vadovavo pirmajai žurnalistų „Literatūros ir meno“ Sąjūdžio grupei. 1988 m. rudenį spaudos darbuotojų buvo išrinktas Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu. 1989 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į pirmąją jos tarybą ir valdybą.
1990 m. pradžioje kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Šalteniu įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir kurį laiką lygiomis teisėmis jį redagavo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo buvo paskirtas atkurto dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Laikraštį privatizavus ir įvykus akcininkų konfliktui, 1994 m. buvo atleistas.
Pradėjo dirbti „Lietuvos ryto“ apžvalgininku, 1996–1997 m. – atkurtų „Lietuvos žinių“ vyriausiuoju redaktorius. 1997 m. buvo nuteistas už neteisėtą finansinę veiklą „Lietuvos aide“.
Išleido 5 knygas: bestseleriu tapo įspūdžiai iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – „Užrašai iš Pasmerktųjų namų“; detektyvinius romanus „Nuostabi negyvėlė“ ir „Bestseleris“; publicistikos rinktinę „Gyvenimas ant plausto“. Rimčiausias išspausdintas darbas – romanas „Anapus tavęs ir manęs“, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ir pristatytas Frankfurto knygų mugėje 2002 metais.
Rašytojų sąjungos narys nuo 2003 m.
2008 m. buvo išrinktas į Seimą su labai greitai subyrėjusia Tautos prisikėlimo partija. Dirbo Užsienio reikalų ir Audito komitetuose, buvo išrinktas Seimo delegacijos Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininku ir parlamentinės grupės „Už vaiko teises“ pirmininku.
Su žmona Diana užaugino sūnų Simoną ir dukrą Laimą Mariją. Turi dvi vaikaites.
1972 m. baigė Kauno 17-ąją (dabar – Kauno Jurgio Dobkevičiaus) vidurinę mokyklą. Traukė menas ir literatūra, bet pasirinko architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute. Rašė noveles, pirmoji buvo išspausdinta 1976 m. „Literatūroje ir mene“.
1977 m. baigė institutą ir metus dirbo architektu Vilniuje. Supratęs, kad tikrasis pašaukimas yra rašymas, metė prestižinį architekto darbą ir kurį laiką dirbo automobilių aikštelės sargu. Kelios novelės – jo nuomone, tais laikais gana avangardinės – buvo išspausdintos žurnale „Nemunas“. Tačiau vėliau bandymai kovoti už išraiškos laisvę buvo nesėkmingi – spausdinimas įstrigo.
1979 m. vedė ir vėl grįžo į Kauną, pradėjo dirbti Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto moksliniu bendradarbiu architektūros istoriku. Važinėjo su ekspedicijomis po Lietuvą. Įstojęs į neakivaizdinę aspirantūrą, pradėjo rašyti disertaciją apie Lietuvos dvarų architektūrą.
1981 m. su šeima persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti moksliniu redaktoriumi Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje; šešerius metus rengė leidinį – „LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“.
1988 m. pajutęs permainų vėjus, ėmė reikštis kaip publicistas. Dar kartą metė geriau mokamą darbą ir perėjo į „Literatūrą ir meną“. Buvo korespondentas, vėliau – Dailės ir architektūros skyriaus redaktorius. Įvairiuose leidiniuose vėl buvo pradėtos spausdinti novelės. Tačiau rimtai atsidėti literatūros kūrybai, apie ką visada svajojo, sutrukdė visuomeninė ir politinė veikla. Įsitraukė į Sąjūdžio organizavimą, vadovavo pirmajai žurnalistų „Literatūros ir meno“ Sąjūdžio grupei. 1988 m. rudenį spaudos darbuotojų buvo išrinktas Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu. 1989 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į pirmąją jos tarybą ir valdybą.
1990 m. pradžioje kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Šalteniu įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir kurį laiką lygiomis teisėmis jį redagavo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo buvo paskirtas atkurto dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Laikraštį privatizavus ir įvykus akcininkų konfliktui, 1994 m. buvo atleistas.
Pradėjo dirbti „Lietuvos ryto“ apžvalgininku, 1996–1997 m. – atkurtų „Lietuvos žinių“ vyriausiuoju redaktorius. 1997 m. buvo nuteistas už neteisėtą finansinę veiklą „Lietuvos aide“.
Išleido 5 knygas: bestseleriu tapo įspūdžiai iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – „Užrašai iš Pasmerktųjų namų“; detektyvinius romanus „Nuostabi negyvėlė“ ir „Bestseleris“; publicistikos rinktinę „Gyvenimas ant plausto“. Rimčiausias išspausdintas darbas – romanas „Anapus tavęs ir manęs“, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ir pristatytas Frankfurto knygų mugėje 2002 metais.
Rašytojų sąjungos narys nuo 2003 m.
2008 m. buvo išrinktas į Seimą su labai greitai subyrėjusia Tautos prisikėlimo partija. Dirbo Užsienio reikalų ir Audito komitetuose, buvo išrinktas Seimo delegacijos Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininku ir parlamentinės grupės „Už vaiko teises“ pirmininku.
Su žmona Diana užaugino sūnų Simoną ir dukrą Laimą Mariją. Turi dvi vaikaites.