Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
 |
Vladas TURČINAVIČIUS Apygarda: Daugiamandatė Iškėlė: Partija Tvarka ir teisingumas numeris sąraše: 116 Balsavimo rezultatai: Daugiamandatėje apygardoje |
Gimė 1941 m. gegužės 6 d. Seirijočių kaime, Lazdijų rajone.
1947–1958 m. mokėsi Miroslavo (Alytaus r.) vidurinėje mokykloje.
1963–1968 m. studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) kino inžinierių institute.
Darbo sritis: anksčiau – kino gamyba televizijoje; vėliau „Skalvijoje“ organizavo kino festivalius, filmų retrospektyvas ir savaites; dabar – muziejų veikla, publicistika.
1968–1972 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vyresnysis inžinierius.
1972–1976 m. – Radijo ir televizijos komiteto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas gamybai.
1976–1992 m. – Radijo ir televizijos komiteto filmavimo cecho ir kino gamybos komplekso viršininkas.
1992–2002 m. – kino centro „Skalvija“ direktorius.
Nuo 2002 m. – V.Krevės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus vadovas, vyriausiasis fondų saugotojas. UAB „Bonum publicum“ konsultantas, Savivaldybių muziejų vadovų asociacijos narys.
1988–1992 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Sąjūdžio tarybos narys, 1990–1995 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Kultūros komisijos pirmininkas.
Komunistų partijai nepriklausė, sovietų kariuomenėje netarnavo, tremtinys. Dabar yra Partijos Tvarka ir teisingumas narys.
Apdovanotas Vilniaus mero padėkos raštu už kino festivalių organizavimą kino centre „Skalvija“. Festivalio „Kino pavasaris“ pirmeivis ir organizatorius, žymiųjų pasaulio kino meistrų filmų retrospektyvų ir festivalių organizatorius kino centre „Skalvija“ (1992–2002).
1993 m. pirmasis Lietuvoje organizavo Skandinavijos šalių filmų festivalį, Hičkoko filmų savaitę, žymiųjų britų režisierių (išeivių į Holivudą) filmų festivalį „Holivudo tremtiniai“, prancūzų filmų savaites ir kt.
1994 m., dirbdamas kino centre „Skalvija“, pirmasis Lietuvoje už europietiškų ir intelektualių filmų populiarinimą buvo priimtas į asociaciją „Europa cinemas“.
120-ųjų ir 125-ųjų V.Krėvės gimimo metinių minėjimo 2002–2007 m. renginių organizatorius, muziejaus renginių „V.Krėvė – šviesa iš Rytų“ (2005), „Rytietiškas pobūvis“ (2006), „Draugystės atspindžiai“ (2007) ir „Žvilgsnis į Krėvės Orientą“ (2008) projektų autorius. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas apdovanojo už projektą „V.Krėvė ir rusų poetai simbolistai“.
Publicistika: esė „Imperinis neteisingumas“, straipsniai „Kai istorikas sako ne visą tiesą“, „Krėvė, politikai ir dvasios milžinai“, „Konstantinas Balmontas – ar tik bičiulis Lietuvos?“, „Laisvė – pirmoji Krėvės vertybė“, studijos „Po įvykio ir kvailas yra protingas“, „Kaip istorikas, jo vadinama penktąja kolona, nuslepia „Trojos arklį“ ir kt., autoriniai darbai žurnale „Kultūros barai“, dienraštyje „Lietuvos aidas“, savaitraščiuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“.
Apdovanotas Lietuvos Prezidento Sausio 13-osios medaliu. 1991 m. sausio 13-osios naktį gynė Lietuvos radijo pastatą iš vidaus, su bendradarbiais užbarikadavo visas duris, todėl sovietų desantininkai negalėjo ilgai įsiveržti, o įsiveržė tik paleidę automato seriją į langus ir juos išdaužę.
Pomėgiai – istorija, kultūra, važinėjimasis dviračiu.
Žmona Valentina Getija (g. 1943) – ekonomistė. Vaikai: Remigijus (g. 1967) – inžinierius, verslininkas, Nodaris (g. 1971) – finansininkas, verslininkas.
1947–1958 m. mokėsi Miroslavo (Alytaus r.) vidurinėje mokykloje.
1963–1968 m. studijavo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) kino inžinierių institute.
Darbo sritis: anksčiau – kino gamyba televizijoje; vėliau „Skalvijoje“ organizavo kino festivalius, filmų retrospektyvas ir savaites; dabar – muziejų veikla, publicistika.
1968–1972 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vyresnysis inžinierius.
1972–1976 m. – Radijo ir televizijos komiteto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas gamybai.
1976–1992 m. – Radijo ir televizijos komiteto filmavimo cecho ir kino gamybos komplekso viršininkas.
1992–2002 m. – kino centro „Skalvija“ direktorius.
Nuo 2002 m. – V.Krevės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus vadovas, vyriausiasis fondų saugotojas. UAB „Bonum publicum“ konsultantas, Savivaldybių muziejų vadovų asociacijos narys.
1988–1992 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Sąjūdžio tarybos narys, 1990–1995 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Kultūros komisijos pirmininkas.
Komunistų partijai nepriklausė, sovietų kariuomenėje netarnavo, tremtinys. Dabar yra Partijos Tvarka ir teisingumas narys.
Apdovanotas Vilniaus mero padėkos raštu už kino festivalių organizavimą kino centre „Skalvija“. Festivalio „Kino pavasaris“ pirmeivis ir organizatorius, žymiųjų pasaulio kino meistrų filmų retrospektyvų ir festivalių organizatorius kino centre „Skalvija“ (1992–2002).
1993 m. pirmasis Lietuvoje organizavo Skandinavijos šalių filmų festivalį, Hičkoko filmų savaitę, žymiųjų britų režisierių (išeivių į Holivudą) filmų festivalį „Holivudo tremtiniai“, prancūzų filmų savaites ir kt.
1994 m., dirbdamas kino centre „Skalvija“, pirmasis Lietuvoje už europietiškų ir intelektualių filmų populiarinimą buvo priimtas į asociaciją „Europa cinemas“.
120-ųjų ir 125-ųjų V.Krėvės gimimo metinių minėjimo 2002–2007 m. renginių organizatorius, muziejaus renginių „V.Krėvė – šviesa iš Rytų“ (2005), „Rytietiškas pobūvis“ (2006), „Draugystės atspindžiai“ (2007) ir „Žvilgsnis į Krėvės Orientą“ (2008) projektų autorius. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas apdovanojo už projektą „V.Krėvė ir rusų poetai simbolistai“.
Publicistika: esė „Imperinis neteisingumas“, straipsniai „Kai istorikas sako ne visą tiesą“, „Krėvė, politikai ir dvasios milžinai“, „Konstantinas Balmontas – ar tik bičiulis Lietuvos?“, „Laisvė – pirmoji Krėvės vertybė“, studijos „Po įvykio ir kvailas yra protingas“, „Kaip istorikas, jo vadinama penktąja kolona, nuslepia „Trojos arklį“ ir kt., autoriniai darbai žurnale „Kultūros barai“, dienraštyje „Lietuvos aidas“, savaitraščiuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“.
Apdovanotas Lietuvos Prezidento Sausio 13-osios medaliu. 1991 m. sausio 13-osios naktį gynė Lietuvos radijo pastatą iš vidaus, su bendradarbiais užbarikadavo visas duris, todėl sovietų desantininkai negalėjo ilgai įsiveržti, o įsiveržė tik paleidę automato seriją į langus ir juos išdaužę.
Pomėgiai – istorija, kultūra, važinėjimasis dviračiu.
Žmona Valentina Getija (g. 1943) – ekonomistė. Vaikai: Remigijus (g. 1967) – inžinierius, verslininkas, Nodaris (g. 1971) – finansininkas, verslininkas.