Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai
 |
Bronislavas GENZELIS Apygarda: Šeškinės (Nr.6) Iškėlė: Lietuvos socialdemokratų sąjunga Apygarda: Daugiamandatė Iškėlė: Lietuvos socialdemokratų sąjunga numeris sąraše: 1 Balsavimo rezultatai: Daugiamandatėje apygardoje Vienmandatėje apygardoje: I turas |
Gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje, Trakų rajone.
Mokėsi Alytaus ir Kaišiadorių vidurinėse mokyklose. 1954 m. įstojo į Maskvos universitetą, jį baigęs 1959 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute.
1961–1964 m. – Lietuvos istorijos instituto aspirantas.
1964–1992 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas, profesorius. Dėstė visuotinę filosofijos istoriją, kartkartėmis skaitė Lietuvos kultūros istorijos ir Lietuvos filosofijos istorijos kursus.
1965 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato, o 1973 m. – filosofijos mokslų daktaro disertacijas. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1993 m. buvo pripažinti humanitarinių mokslų daktaro ir profesoriaus vardai.
Domino Lietuvos kultūros ištakos, jos ryšiai su kaimynais. Todėl tyrinėjo Lietuvos kultūros sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų). Savo pastabas išdėstė monografijoje „Kultūrų sąveika“ (1989). Atskiri jos skyriai išversti ir paskelbti lenkų, rusų, vokiečių ir ukrainiečių mokslinėje spaudoje. Prisidėjo prie „Lietuvių kultūros veikėjų laiškai I.J.Kraševskiui“ (1992) parengimo, parašė knygas „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972), „Esė apie mąstytojus“ (1986), „Renesanso filosofijos metmenys“ (1988), „Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus“ (1994), „Senovės filosofija“ (1995), „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“ (1997), „Istorija ir mes“ (1998), „Sąjūdis: priešistorija ir istorija“ (1999), „Lietuvos kultūros istorijos metmenys“ (2001), „Jokūbas Minkevičius“ (2003), „Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją“ (2005), „Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje“ (2005), „Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai“ (2006), „The restitution of Lithuania’s statehood“ (2007). Yra kelių kolektyvinių monografijų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje, bendraautoris, sudarė „Filosofijos istorijos chrestomatiją“ (šešios knygos 1974–1987), „Orientas-1“ (1991), rašė straipsnius, kuriuose bandė nušviesti ryškiausias dabarties ir praeities filosofijos kryptis, papasakoti apie atskirus mąstytojus, įvertinti politinę situaciją, skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje, Rygoje, Maskvoje, Braitone, Londone, Paryžiuje, Los Andžele, Detroite, Liubeke-Travemiunde, Pekine.
Politinės permainos išmetė į politinę areną. 1988 m. birželio 3 d. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, jo Seimo tarybos nariu, 1989 m. kovo 26 d. buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu, TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu, jos Seniūnų tarybos nariu ir Sąjūdžio remiamu deputatu Maskvoje koordinatorium. 1989 m. buvo vienas iš Žmogaus teisių asociacijos steigėjų, jos nariu yra iki šiol.
1990 m. vasario mėn. buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nariu.
Kovo 11-osios Akto signataras. Dirbo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros, Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose, dalyvavo rengiant Konstitucijos projektą, Mokslo studijų, švietimo kultūros apsaugos įstatymus.
1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas.
1995–1997 m. – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos prezidentas, 1994–2005 m. – Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociacijos prezidentas, 1998–2008 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas, buvo Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininko pavaduotojas.
1997 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorium, šiuo metu yra universiteto senatorius, mokslo krypties komisijos pirmininkas. Skaito Lietuvos kultūros istorijos, politinių ir socialinių teorijų raidos, Lietuvos ir politinės filosofijos kursus.
Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir ženklu už indėlį stojant į NATO.
Mokėsi Alytaus ir Kaišiadorių vidurinėse mokyklose. 1954 m. įstojo į Maskvos universitetą, jį baigęs 1959 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute.
1961–1964 m. – Lietuvos istorijos instituto aspirantas.
1964–1992 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas, profesorius. Dėstė visuotinę filosofijos istoriją, kartkartėmis skaitė Lietuvos kultūros istorijos ir Lietuvos filosofijos istorijos kursus.
1965 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato, o 1973 m. – filosofijos mokslų daktaro disertacijas. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1993 m. buvo pripažinti humanitarinių mokslų daktaro ir profesoriaus vardai.
Domino Lietuvos kultūros ištakos, jos ryšiai su kaimynais. Todėl tyrinėjo Lietuvos kultūros sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų). Savo pastabas išdėstė monografijoje „Kultūrų sąveika“ (1989). Atskiri jos skyriai išversti ir paskelbti lenkų, rusų, vokiečių ir ukrainiečių mokslinėje spaudoje. Prisidėjo prie „Lietuvių kultūros veikėjų laiškai I.J.Kraševskiui“ (1992) parengimo, parašė knygas „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972), „Esė apie mąstytojus“ (1986), „Renesanso filosofijos metmenys“ (1988), „Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus“ (1994), „Senovės filosofija“ (1995), „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“ (1997), „Istorija ir mes“ (1998), „Sąjūdis: priešistorija ir istorija“ (1999), „Lietuvos kultūros istorijos metmenys“ (2001), „Jokūbas Minkevičius“ (2003), „Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją“ (2005), „Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje“ (2005), „Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai“ (2006), „The restitution of Lithuania’s statehood“ (2007). Yra kelių kolektyvinių monografijų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje, bendraautoris, sudarė „Filosofijos istorijos chrestomatiją“ (šešios knygos 1974–1987), „Orientas-1“ (1991), rašė straipsnius, kuriuose bandė nušviesti ryškiausias dabarties ir praeities filosofijos kryptis, papasakoti apie atskirus mąstytojus, įvertinti politinę situaciją, skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje, Rygoje, Maskvoje, Braitone, Londone, Paryžiuje, Los Andžele, Detroite, Liubeke-Travemiunde, Pekine.
Politinės permainos išmetė į politinę areną. 1988 m. birželio 3 d. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, jo Seimo tarybos nariu, 1989 m. kovo 26 d. buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu, TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu, jos Seniūnų tarybos nariu ir Sąjūdžio remiamu deputatu Maskvoje koordinatorium. 1989 m. buvo vienas iš Žmogaus teisių asociacijos steigėjų, jos nariu yra iki šiol.
1990 m. vasario mėn. buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nariu.
Kovo 11-osios Akto signataras. Dirbo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros, Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose, dalyvavo rengiant Konstitucijos projektą, Mokslo studijų, švietimo kultūros apsaugos įstatymus.
1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas.
1995–1997 m. – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos prezidentas, 1994–2005 m. – Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociacijos prezidentas, 1998–2008 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas, buvo Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininko pavaduotojas.
1997 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorium, šiuo metu yra universiteto senatorius, mokslo krypties komisijos pirmininkas. Skaito Lietuvos kultūros istorijos, politinių ir socialinių teorijų raidos, Lietuvos ir politinės filosofijos kursus.
Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir ženklu už indėlį stojant į NATO.