Seimo rinkimų vienmandačių apygardų sudarymo principas prieštarauja Konstitucijai

2015-10-20

Nustatydamas atitinkamą rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turėtų atsižvelgti ir į tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus.

Seimo rinkimų vienmandačių apygardų sudarymo principas prieštarauja Konstitucijai

Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus ir pagal kurią leidžiamas iki 20 proc. rinkėjų vienmandatėje rinkimų apygardoje skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų visose tokiose apygardose skaičiaus, prieštarauja Konstitucijai.

Tai pripažino Konstitucinis Teismas (KT), kurio nutarimas skelbiamas šiandien.

Ši konstitucinės justicijos byla buvo nagrinėjama Seimo narių grupės prašymu. Pareiškėjai teigė, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą, Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose susidaro dideli rinkėjų skaičiaus skirtumai. Dėl to rinkėjų balsai tampa nelygiaverčiai, neatspindi daugumos rinkėjų valios, neužtikrina sąžiningo ir skaidraus Seimo narių rinkimų proceso.

Priimtame teismo nutarime pažymima, kad pagal Konstituciją, Seimo nariai turi būti renkami vadovaujantis lygia rinkimų teise. O tai reiškia, kad organizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti vertinami vienodai, kiekvieno jų balsas nustatant balsavimo rezultatus – lygiavertis, turintis vienodą reikšmę. Pasirinkęs rinkimų sistemą, kai pusė parlamento narių renkama vienmandatėse apygardose, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad jose nebūtų rinkėjų skaičiaus skirtumų, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus. Juk kuo daugiau apygardos skiriasi pagal rinkėjų skaičių, tuo labiau gali būti iškreipiama rinkėjų balsų reikšmė nustatant balsavimo rezultatus.

Teismo nutarime taip pat pažymima, kad Konstitucija nereikalauja, kad visose apygardose rinkėjų skaičius būtų visiškai vienodas. Jis gali keistis, didėti ar mažėti, dėl įvairių objektyvių priežasčių – migracijos ar kitų demografinių veiksnių. Todėl sudarant apygardas neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, koks rinkėjų skaičius kiekvienoje apygardoje bus rinkimų dieną.

Pagal Konstituciją, rinkėjų skaičiaus apygardose skirtumai gali būti pateisinami, jeigu siekiama išlaikyti įvairių konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Tai yra, jei siekiama užtikrinti iš pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų (kandidatų) sąžiningos konkurencijos, rinkimų proceso skaidrumo kylančių reikalavimų užtikrinti, kad sudaromos rinkimų apygardos būtų vientisos, jų ribos – aiškios ir suprantamos. Tačiau negali būti pateisinami tokie rinkėjų skaičiaus skirtumai, kurie sudarytų prielaidas iškreipti vienodą jų balsų reikšmę nustatant balsavimo rezultatus, paneigti pačią lygios rinkimų teisės esmę.

KT nutarime konstatuojama, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visas rinkimų apygardų sudarymui reikšmingas aplinkybes – demografinius veiksnius, apygardų vientisumą, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį sudaromose apygardose, kiek tai įmanoma, būtų užtikrintas tolygus rinkėjų skaičiaus pasiskirstymas. Tai – svarbi prielaida užtikrinti, kad visi rinkėjų balsai būtų lygiaverčiai ir turėtų vienodą nustatant balsavimo rezultatus.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumą, KT pažymėjo, kad pagal jį rinkėjų vienmandatėje apygardoje skaičius gali būti iki 20 proc. mažesnis arba didesnis nei rinkėjų visose tokiose apygardose skaičiaus vidurkis. Teismo vertinimu, esant tokio dydžio nuokrypiui, tarp didžiausios ir mažiausios rinkimų apygardų susidaro akivaizdi rinkėjų skaičiaus disproporcija – šis skaičius didžiausioje rinkimų apygardoje gali būti net 1,5 karto didesnis nei mažiausioje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, už rinkimų apygardų sudarymą atsakinga institucija, t. y. Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgusi į rinkimų apygardų sudarymui reikšmingas aplinkybes, visas vienmandates rinkimų apygardas gali sudaryti taip, kad jose rinkėjų skaičiaus nuokrypis būtų ne didesnis kaip 10 proc. vidutinio rinkėjų visose šiose apygardose skaičiaus, t. y. dvigubai mažesnis nei nustatyta pagal ginčytą įstatymo nuostatą. Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad visas vienmandates rinkimų apygardas iš esmės įmanoma sudaryti taikant šią 10 proc. nuokrypio ribą. Lietuvoje tokio dydžio nuokrypis būtų optimalus, nes šalyje nėra aplinkybių, kurias teritorijos vientisumo ar joje gyvenančių tam tikrų asmenų grupių požiūriu galima būtų traktuoti kaip ypatingas ir dėl to reikėtų taikyti didesnį nei 10 proc. nuokrypį. Be to, Seimo rinkimų įstatyme tam tikru laikotarpiu jau buvo nustatyta tokio dydžio nuokrypio riba.

Todėl Seimo rinkimų įstatymo 9 str. 1 d. nustatytas toks vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo teisinis reguliavimas, pagal kurį jos gali būti sudarytos ir taip, kad jose rinkėjų skaičius nebus tolygiai, kiek tai įmanoma, paskirstomas. Taip sudaromos prielaidos iškreipti rinkėjų balsų lygiavertiškumą ir jų reikšmės vienodumą nustatant balsavimo rezultatus. Tai neatitinka Konstitucijos 55 str. 1 d. nuostatos, kad Seimo nariai renkami remiantis lygia rinkimų teise.

Atsižvelgiant į tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus, teismo nutarime pažymima, kad demokratinėms valstybėms būdingi kur kas mažesni, dažniausiai neviršijant 10 proc., rinkėjų skaičiaus rinkimų apygardose skirtumai nei tie, kurie susidaro pagal ginčytą įstatymo nuostatą. KT vertinimu, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartai negalėtų būti laikomi konstituciškai pagrįstais. Todėl nustatydamas atitinkamą rinkimų apygardų sudarymo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turėtų atsižvelgti ir į tarptautinės gerosios rinkimų praktikos standartus.