Trumpa Vyriausiosios rinkimų komisijos istorija

Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtis nuo 1992 m. (atnaujinta 2015-07-24): 

***

2009 m. sukako devyniasdešimt metų, kai nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo sukurta pirmoji rinkimus organizuojanti institucija - Vyriausioji Steigiamojo Seimo rinkimų komisija (dabar - Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija). Nors, atsižvelgiant į istorines ir politines aplinkybes, institucijos pavadinimas nuolat kito, tačiau jos įkūrimo tikslas, uždaviniai liko tie patys: organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo,  o nuo 1992 metų - ir Respublikos Prezidento bei savivaldybių tarybų rinkimus ir referendumus.

1919 metų pabaigoje Lietuvos vidaus ir užsienio padėtis stabilizavosi. Buvo galima galvoti apie Steigiamojo Seimo rinkimus. Rengiantis rinkimams, 1919 m. birželio 16 d. buvo sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui parengti ir parengtas Rinkimų įstatymas, priimtas 1919 m. spalio 30 d. Taip buvo sukurti juridiniai pagrindai pirmiesiems demokratiniams rinkimams nepriklausomoje Lietuvoje. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas Valstybės Tarybos buvo priimtas 1919 m. lapkričio 20 d. ir paskelbtas 1919 m. gruodžio 2 d.

1919 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta pirmoji institucija, atsakinga už Steigiamojo Seimo rinkimų organizavimą ir vykdymą - Vyriausioji rinkimų komisija. Jos pirmininku paskirtas žinomas teisininkas, I ir II kabineto teisingumo ministras, vėliau - IV vyriausybės vidaus reikalų ministras, Teisių fakulteto dekanas Petras Leonas (1922-1933 m.), komisijos nariais paskirti: teisėjas Vladas Mačys, kunigas, Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys, žydų atstovas teisininkas Levas Garfunkelis (išrinktas į I, II ir III Seimus pagal sionistų organizacijų sąrašą ,,Už tautos autonomiją") ir lenkams artimas advokatas A. Bžozovskis.

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo, priimto 1919 m. spalio 30 d., aštuntasis straipsnis numatė, kad rinkimams į Steigiamąjį Seimą rengti ir tvarkyti daromos yra šios komisijos: a) Vyriausioji rinkimų komisija, b) apygardų komisijos ir c) apylinkių komisijos. Devintasis straipsnis reglamentavo Vyriausiosios rinkimų komisijos vidaus struktūrą: komisija sudaroma iš pirmininko ir keturių narių, teikiamų Ministrų Kabineto ir skiriamų Valstybės Prezidento. Įstatymo vienuoliktasis straipsnis nustatė Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijas: jos žiniai priklauso prižiūrėti visą tvarką ir elgseną, leisti instrukcijas ir paaiškinimus, skirti apygardų komisijų pirmininkus, svarstyti ant apygardų komisijų nutarimų paduotus skundus, nustatyti visų į Steigiamąjį Seimą išrinktų atstovų sąrašą ir paskelbti visų žiniai, turėti savo žinioje Vyriausybės skiriamas rinkimams vykdyti lėšas ir nustatyti kiekvienai rinkimų apygardai rinkimų atstovų skaičių. Įstatymas nustatė, kad Apygardų rinkimų komisijos pirmininku skiriamas vienas vietos taikos teisėjų arba apygardos teismo narių; o jos nariai renkami yra apskričių tarybų po du iš kiekvienos apskrities. Iš esmės toks reglamentavimas išliko ir 1922 m. liepos 19 d. Seimo rinkimų įstatyme (V. Ž., 1922, Nr. 98-793). 1920 m. sausio 10 d. Algos Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui ir jos nariams įstatymas numatė, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui skiriama 3000 auksinių algos per mėnesį, o jos nariams skiriama po 75 auksinius atlyginimo už dalyvavimą kiekviename Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje. Palyginti su kitų valstybės tarnautojų algomis, numatyta suma buvusi veikiau simbolinė, kompensuojanti galimus finansinius praradimus, vykdant savo pareigas Vyriausioje rinkimų komisijoje. Pavyzdžiui, Algų nustatymo centrinių ir vietos įstaigų valdininkams įstatymas (L. V. Ž.1920-V-11, Nr. 30.) numatė, kad Ministrui Pirmininkui skiriama 6000, ministrui - 4500 auksinių. 

1920 m. sausio 12 d. rinkimų komisija paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimus 1920 m. balandžio 14-15 dienomis. Rinkimų įstatymas į Lietuvos valstybės teritoriją buvo įtraukęs ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, ir Klaipėdos kraštą, Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtą, tačiau Lietuvai dar neperleistą. Nepaisant to, kad Vyriausioji rinkimų komisija numatytoms vienuolikai rinkimų apygardų, jungusių po 3-4 apskritis ir apėmusių etnografinę Lietuvos teritoriją, buvo skirtos 229  Steigiamojo Seimo vietos, tačiau realiai laisvojoje Lietuvoje rinkimai tegalėjo vykti šešiose rinkimų apygardose ir galėjo būti renkama 112 atstovų: VII-X apygardos buvo sudarytos pagrindinei buvusios Vilniaus gubernijos daliai, tuo metu buvusiai lenkų rankose, o Klaipėdos krašte, kuris tuo metu dar neįėjo į Lietuvos sudėtį, pagal įstatymą Steigiamojo Seimo rinkimai galėjo būti atskiriami, tuo parodant, kad Lietuva šį kraštą taip pat laiko savo teritorijos dalimi.

Antroji Vyriausioji rinkimų komisija 1922 m. buvo sudaryta pirmajam Lietuvos Respublikos Seimui išrinkti. Jos pirmininku paskirtas Petras Leonas, nariais - teisėjas Vladas Mačys, žydų atstovas B. Fridmanas, Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Jokantas, išrinktas pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos sąrašą .

1922 m. liepos 19 d. Seimo rinkimų įstatymas mažai tesiskyrė nuo Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo. Rinkimams buvo sudarytos devynios rinkimų apygardos, padalytos į apylinkes. Kaip ir Steigiamojo Seimo rinkimuose, realiai rinkimai vyko tik I-VI rinkimų apygardose, o 1926 m. Seimo rinkimams papildomai buvo sudaryta X apygarda, kurios teritorija apėmė Lietuvai jau gražintą Klaipėdos kraštą.

Trečioji Vyriausioji rinkimų komisija sudaryta 1923 m. kovo 12 d. antrajam Lietuvos Respublikos  Seimui  išrinkti. Jos pirmininku trečią kartą iš eilės paskirtas teisininkas Petras Leonas, nariais - Teisingumo ministerijos juriskonsultas Vladas Mačys, Kauno apygardos teismo pirmininkas Simonas Petrauskas, Seimo narys Kazimieras Jokantas (išrinktas pagal Lietuvos  ūkininkų sąjungos sąrašą) ir vokiečių atstovas Rudolfas Kinderis (II Seimo narys, išrinktas pagal suvienytų mažumų bloko sąrašą, priklausęs vokiečių ir rusų frakcijai,  ir III Seimo narys, išrinktas pagal Lietuvos vokiečių ir evangelikų partijos sąrašą, priklausęs klaipėdiečių ir vokiečių frakcijai) .

Ketvirtoji Vyriausioji rinkimų komisija sudaryta 1926 m. kovo 12 d. trečiajam Lietuvos Respublikos Seimui išrinkti. Jos pirmininku ketvirtą kartą iš eilės paskirtas Teisių fakulteto dekanas, profesorius Petras Leonas, nariais - Kauno apygardos teismo pirmininkas Simonas Petrauskas, kunigas kanauninkas Kazimieras Šaulys ir Seimo nariai Kazys (kitur - Kazimieras) Olekas (I ir II Seimo narys, priklausęs LKDP) ir Izaokas Rafailas Golcbergas (išrinktas pagal Tautinių mažumų rinkimų bloko sąrašą, priklausė žydų frakcijai).

Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas, priimtas 1926 m. kovo 5 d., numatė, kad Vyriausioji rinkimų komisija veikia ligi pasibaigiant kadencijai Seimo, kurio rinkimams ji buvo sudaryta. Komisijos pirmininkui ir nariams nustojus eiti savo pareigas, į jų vietą skiriami kiti likusiam tos Komisijos kadencijos laikui.

Vyriausioji rinkimų komisija iki 1926 m. kovo 5 d. Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo turėjo įgaliojimus nustatyti Seimo narių skaičių. Komisija, nustatydama parlamentarų skaičių, turėjo vadovautis principu - vienas Seimo narys nuo 25 tūkstančių gyventojų. Todėl skirtingų kadencijų seimuose buvo išrinktas skirtingas narių skaičius: I kadencijos Seime buvo 79 nariai, II - 78. Rinkimų įstatymo 1926 m. kovo 5 d. pakeitimas nustatė nuolatinį Seimo narių skaičių - jų turėjo būti 85.

1927 m. balandžio 12 d. Seimas buvo paleistas ir naujas vietoj jo nebuvo renkamas iki 1936 m. Penktoji Vyriausioji rinkimų komisija buvo  sudaryta 1936 m. gegužės  9 d. ketvirtajam Lietuvos Respublikos Seimui išrinkti. Naujoji Rinkimų komisija iš esmės skyrėsi nuo prieš tai buvusiųjų, kadangi ji buvo sudaroma esamai valdžiai palaikyti ir įtvirtinti. Komisijos pirmininku buvo paskirtas Valstybės Tarybos vicepirmininkas Boleslovas Masiulis, pirmininko pavaduotoju - Apeliacinių rūmų prokuroras Klemensas Arminas, nariais - notaras Jurgis Kubilius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Liūdas Vailionis ir Žemės banko direktorius Vincas Nainys.

1936 m. Seimo rinkimų įstatymo (1936, V.9, Nr. 533-3704) 9 straipsnis pirmą kartą numatė komisijos pirmininko pavaduotojo pareigybę. Buvo reglamentuota, kad Vyriausiąją rinkimų komisiją sudaro pirmininkas, jo pavaduotojas ir trys nariai. Komisija veikia ligi pasibaigiant kadencijai Seimo, kurio rinkimams ji paskirta. Komisijos pirmininką, jo pavaduotoją ir narius skiria Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Liaudies Seimo rinkimų įstatymas, priimtas 1940 m. liepos 5 d.,  rinkimų farsui okupuotoje Lietuvoje surengti panaudojo daugelį 1936 metų rinkimų įstatymo nedemokratinių nuostatų, tarp jų ir komisijos sudėties formavimo tvarką.

Okupacinio ir totalitarinio režimo sąlygomis visuomenė negalėjo laisvai išreikšti savo valios rinkimuose. LKP CK biuras 1940 m. lapkričio 10-11 d. sudarė 13 asmenų LTSR rinkimų komisiją rinkimams į TSRS Aukščiausiosios tarybos tautybių tarybą, nurodė partijos miestų ir apskričių komitetams sudaryti apygardų ir apylinkių rinkimų komisijas ir pateikti jų sudėtį LKP CK biurui bei atitinkamiems komitetams patvirtinti. Vadovaudamasis šiuo nutarimu, LTSR laikinosios Aukščiausiosios tarybos  prezidiumas patvirtino LTSR rinkimų komisijos sudėtį, sudarydamas 10 apygardų rinkimams į TSRS Aukščiausiosios tarybos Sąjungos tarybą ir 25 - į Tautybių tarybą. Iš atrinktų kandidatų buvo sudarytas komunistų ir nepartinių blokas, kuris turėjo demonstruoti platų atstovavimą įvairiems visuomenės sluoksniams. Lietuvos komunistų partijos miestų ir apskričių komitetai imitavo komunistų parinktų kandidatų iškėlimą ir įregistravimą, kontroliavo rinkimų komisijų veiklą, organizavo rinkimų kampaniją ir balsavimą. Deja, bet taip organizuojami rinkimai nė iš tolo nepriminė demokratiškų, grindžiamų visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Toks rinkimų komisijų sudarymo ir „rinkimų" be pasirinkimo organizavimo būdas išliko iki paskutiniųjų tarybinių rinkimų. Taip pat buvo atsisakyta tarpukario Lietuvoje veikusios proporcinės rinkimų sistemos. Mažoritarinė rinkimų sistema, gavusiam daugiausiai balsų atiduodanti viską, totalitariniam režimui geriau tiko rinkimų be pasirinkimo esmei maskuoti. Proporcinė rinkimų sistema, pagal kurią mandatai skirstomi pagal paduotų už kandidatų sąrašus rinkėjų balsus, vien jau prielaida, kad galėtų būti alternatyvūs sąrašai ir šių rinkimų įtakoje susiformuoti daugiapartinei sistemai buvo svetima totalitariniam režimui. 

Atgimimo metais buvo surengti pirmieji alternatyvūs rinkimai į TSRS Aukščiausiąją tarybą. Šie rinkimai  baigėsi Lietuvos nepriklausomybės siekiančių jėgų triuškinančia pergale.    

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo grįžta pačios rinkimų organizavimo ir vykdymo koncepcijos ir ji gerokai pakoreguota, palyginti su prieš tai buvusia. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios institucijos pavadinimo pakeitimo" (Žin., 1992, Nr. 22-634) 701 straipsnis nustatė, kad rinkimus organizuoja rinkimų komisijos, kurios sudaromos iš politinių partijų ir visuomeninių politinių judėjimų atstovų. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu ,,Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos" (Žin., 1992, Nr. 23-672) pirmą kartą sudarė nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Respublikos Vyriausiąją rinkimų komisiją. Teisės aktai nustatė, kad nuo 1992 metų Vyriausiąją rinkimų komisiją ketveriems metams, likus ne mažiau kaip 100 ir ne daugiau kaip 130 dienų iki eilinių Seimo rinkimų, sudaro Seimas. Po pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtis patikslinama, tačiau prieš neeilinius Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija nesudaroma. Vyriausioji rinkimų komisija sudaroma iš komisijos pirmininko; partijų, politinių organizacijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų (po vieną nuo kiekvienos partijos, politinės organizacijos); trijų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, pasiūlytų teisingumo ministro (trys teisininkai nustatomi burtais iš 6 ministro pasiūlytų kandidatūrų); trijų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, pasiūlytų Lietuvos teisininkų draugijos (trys teisininkai nustatomi burtais iš 6 Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų).

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija Vyriausiajai rinkimų komisijai numatė svarbią vietą tarp kitų demokratinės valstybės institucijų. Tai yra nuolat veikianti aukščiausia Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų ir referendumų organizavimo institucija, garantuojanti vienodą rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsakinga už vieno iš svarbiausių demokratinės valstybės institutų - rinkimų ir referendumo - praktinį įgyvendinimą ir įtvirtinimą visuomenėje.


Buvusio Vyriausiosios rinkimu komisijos sekretoriaus prof. Sauliaus Katuokos
pranešimas 2009 m. gruodžio 10 d. konferencijoje skirtoje Vyriausiosios
rinkimų komisijos 90-mečiui.

Biudžetinė įstaiga, Gynėjų g. 8, 01109 Vilnius
Telefonas: (8 5) 239 69 02
Faksas: (8 5) 239 69 60
El. paštas: rinkim@vrk.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre, kodas 188607150